Renginiai
<< lapkritis, 2017 >>
PATKPŠS
12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930
Paieška:
NVO Kalvių bendruomenė
Kalvių k., Kruonio sen. Kaišiadorių r.
Į.k. 158969193




Kalviai įsikūrę vaizdingoje vietoje – Kalvių ežero rytiniame krante. Kaišiadorių rajone didžiausias Kalvių ežeras užima 178,3 ha plotą, o jo krantinės ilgis siekia 5 740 m. Ežerą maitina keletas upelių – 1935 m. buvo užrašyti 9 upeliai, atitekantys į ežerą – Lapainia, Melnyčia, Mui­li­nyčia, Žydų revas, Panelės revas ir ke­turi be­var­džiai. Išteka tik vienas – Lapainios upelis, ties Dabintos kaimu įtekantis į Nemuną. 

Kalvių ežero pakrantėje esančios akmens amžiaus gyvenvietės titnago radiniai liudija, kog šiose vietose žmonės gyveno jau nuo vėlyvojo paleolito laikų – tai vieni seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje. Į pietvakarius nuo Kalvių esančiame Kal­­vių miške yra archeologijos paminklų ir iš vėlyvesnių laikų – tai 3 pil­kapynai, vadinami Kapčiais, ir vienas atskiras pilkapis. 

Pirmas Kalvių kaimo vardo žinomas rašytinis paminėjimas buvo 1586 m. Darsūniškio valsčiaus inventoriuje. Nuo XVIII a. išlikę žinių ir apie didelį Kalvių dvarą (kurio keletas pastatų išlikę gretimame Basonių kaime). Šį dvarą valdė didikai Pacai iš Jiezno, vėliau (nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a.vidurio) jis buvo Vavžeckių nuosavybė. Vėliau dvaras už skolas buvo par­duotas Mirskiams-Chrapovickiams. 1855 m. minimas paliktas mi­rusios dvarininkės Kamilijos iš Gorskių Mirs­kos-Chrapovickos testamentas, kuriuo ji Kalvių dvarą už­rašė savo vyrui grafui Adomui Mirskiui-Chrapo­vickiui. Tačiau dva­ras buvo beviltiškai praskolintas, todėl jis bu­vo parduotas. 1880 m. varžytynėse parduota 5/7 dvaro; šią dalį įsi­gijo grafas Adomas Pliateris. 1882 ir 1884 m. kre­ditoriai pardavė likusią dvaro dalį. 1923 m. išdalintas Marijanui Plia­teriui priklausęs Kalvių dvaras su 689,94 ha žemės. Sa­vininkui palikta nustatyta norma – 80 ha. Dalis dvaro že­mės skirta Būtkiemio (36,56 ha), Kazokų (10,77 ha), Rokiškių (46,09 ha) bei kitų kaimų gyventojams.

Kalviuose yra dvejos kapinės, iš kurių vienose jau seniai nelaidojama. Jose buvo medinė koplyčia, skirta mi­ru­siems pašarvoti. Ją 1888 m. suremontavo grafas A. Plia­teris. 1894 m. minimas šioje koplyčioje buvęs altorius su Šv. Jurgio paveikslu. 1911 m. koplyčia jau buvo ap­leista. Šiose kapinėse buvo palaidotos Kalvių dvaro sa­vininkė Eleonora Koscialkovska ir jos duktė Kamilija Mirska-Chrapovicka. Šiose kapinėse buvo laidojami ir Plytninkų dvarininkai Orvidai. 1911 m. parapijos kapinės jau buvo per­pil­dy­tos. 1921 m. iš Kalvių dvaro naujoms kapinėms skir­ta 3 ha žemės. 1923 m. lapkričio 1 d. pašventintos naujos pa­rapi­jos kapinės, veikiančios iki mūsų dienų.

Iki mūsų dienų išliko buvusio Kalvių dvaro mūriniai pastatai – kumetynas ir svirnas.
Sovietmetis pasižymėjo ne tik pagonybės laikus menančių paminklų – piliakalnių, senovės kapinynų ir pilkapynų ardymu, bet ir su krikščionybe susijusių kryžių, koplytėlių naikinimu. Kovaičių kaime buvo nugriauta mūrinė koplytėlė (atstatyta Atgimimo metais), o Kalvių kaime per didijį sakralinių paminklų griovimo vajų Lietuvoje 1963 m. buvo nugriautas pastogėje stovėjęs kryžius su medine Nukryžiuotojo skulptūra: nors šis kryžius taip ir liko neatstatytas, tačiau įspūdingo dydžio Nukryžiuotasis liko išsaugotas – šiandien jis puošia Kalvių bažnyčios šventorių.


Kalvių bažnyčios ir parapijos istorija

Pirmąją bažnyčią Kalviuose XVIII a. viduryje pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas Antanas Mykolas Pacas. Šv. Antano garbei įsteigta bažnyčia įamžino bažnyčios statytojo vardą. Tuo metu Pacams priklausė Kalvių dvaras, tačiau pagrindinė šių didikų rezidencija stovėjo Jiezne. Greičiausiai bažnyčia buvo pastatyta 1753 m., nes nuo šios datos buvo vedama iki mūsų dienų išlikusi Kalvių parapijos krikšto metrikų knyga. 

Nuo 1782 m. Kalvių bažnyčioje švenčiami Šv. Antano atlaidai, šiai bažnyčiai išrūpinti iš Romos ir pasirašyti Vilniaus vyskupo. 

1787 m. Antano Mykolo Paco duktė Juzefa Pacaitė, būdama jau keturiasdešimties metų amžiaus, ištekėjo už Breslaujos (o nuo 1791 m. Lietuvos) vėliavininko Tomo Vavžeckio, kaip kraitį gaudama Kalvių dvarą. Deja, po penkerių metų (1792) Kalvių bažnyčia sudegė, o ir pačią Vavčeckių šeimą ištiko nelaimė – 1798 m. mirė Juzefa. 

Likęs vienas, Tomas Vavžeckis 1800 m. ėmėsi naujos mūrinės bažnyčios statybos. 1804 m. baigta bažnyčios pastato statyba, dar porą metų truko vidaus įrengimas. 1806 m. birželio 13 d. nauja Kalvių bažnyčia pašventinta šv. Antano Paduviečio vardu. 



Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Ant aukšto Kalvių ežero kranto stovinti klasicizmo stiliaus Kalvių bažnyčia išsiskiria neįprasta forma: tai rotondinio plano bažnyčia su dviem keturkampiais mūriniais priestatais: prieangiu ir zakristija. Prie zakristijos XIX a. antroje pusėje buvo pristatytas medinis priestatas. 

Bažnyčios pastato prototipu pasirinktas Romos Panteonas. Bažnyčios išorės sienų plokštumos iki kupolo ir priestatuose iki pastogės yra padengtos smulkiai sutrupintais rausvais lauko akmenimis (į sienų viršų sutrupinto akmens gabalėliai yra didesni). Durų aprėminimai ir kupolo bei priestatų stogo pakraščiai – balti. Gana masyvus išorėje kupolo būgnas vainikuoja visą bažnyčios masę. Rausvo granito gabalėliais padengtos sienos ir stogo bei kupolo baltos plokštumos išryškina pastato spalvinį dekoratyvumą. 

Bažnyčios viduje prie pagrindinio įėjimo ant šešių masyvių dorėninio stiliaus kolonų iškyla vargonų choras.
Nors bažnyčios projekto autorius kol kas yra nežinomas, tačiau neabejotinai galima pasakyti, kad bažnyčios projekto autoriaus reikia ieškoti tarp pačių žinomiausių XIX a. pradžios Lietuvos architektų pavardžių.



© Kalvių bendruomenė, 2012
Sprendimas: V studija | admin zone